Kaip elgtis su artimųjų palikimu? „Kai numirsiu, palaukit metus, tada pradėkit kraustyt”

Baigiamojoje tinklalaidėje „Prieš atsisveikinant“ klausiam, kas lieka, kai žmogus miršta: nuo platesnei visuomenei žinomų pasiekimų iki asmeninių prisiminimų. Kaip visa tai įprasminti? Kaip elgtis su savų žmonių paliktomis knygomis ir kitais daiktais?

Ispanijoje gyvenanti Kristina Nastopkaitė suprato, kad praėjus metams po tėvų mirties, tvarkyti jų daiktus buvo žymiai paprasčiau nei daryti tai iškart po laidotuvių: „Laikas keičia vidinį jausmą“. Santarų kapelionas Gabrielius Satkauskas neseniai parašė testamentą: „Labai įdomus jausmas. Geras. Sau tvirtai atsistoti gyvenimo kely: dėl ko aš gyvenu“.

Ar pritariate idėjai, kad pats žmogus, gilesnės senatvės link, galėtų daiktų kiekį mažinti, nepalikti šio darbo artimiesiems?

Laidoje taip pat dalyvauja: knygų autorė Elena Baliutavičiūtė, psichologė-psichoterapeutė Irma Skruibienė, socialinių mokslų daktarė Aliona Šalaj, ansamblio „Bromos vadovas“ Matas Macevičius, giedotojas iš Balninkų Vladas Čereška.

Ved. Giedrė Čiužaitė ir Živilė Kropaitė